The show must go on….

Tikriausiai visų veidaknyges jau apskriejo šis užrašas, kuriame išties nemažai tiesos…

Ne viena klasiokė jau turi du vaikus ir skaičiuoja penkerius santuokos metus, o susitikus keistai pažiūri, sužinojus, kad aš dar kokius penkis metus tekėti visiškai nesiruošiu.

Man visąlaik pirmoj eilėj buvo mokslai ir niekada neturėjau tikslo ištekėti, man tokie dalykai atrodo turi vykti savaime. Ir kažkaip kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad santuokoj galbūt geriau, kai tave labiau myli vyras. Aišku, tuoj kasnors pradės šaukt, kad meilė turi būt abipusė, bet nebūna taip. Na, gerai aš su tuo nesusidūriau.

Po antros taurės vyno ta pati klasiokė, pradeda skųstis savo vyru, kuris neleidžia išeit iš namų, o ir vaikai maži, juos žiūrėt reikia. Po trečios taurės ji prisipažįsta, kad jeigu atsuktų laiką atgal nebūtų tekėjus niolikos ir iškart gimdžius vaikus. Atsibodo gyvenimas tarp keturių sienų, o ir neakivaizdžiai studijuoti nėra jau taip lengva, kai aplink nuolat zuja vaikai, vyras nuolat priekaištauja, o ir pinigėlių ne per daugiausia.

O ką aš galiu atsakyt. Aš pasirinkau kitą kelią, galbūt ne ką geresnį, amžinas studentas. Aišku smagu džiaugtis gyvenimu, kai tave išlaiko tėvai, tu gali sau leisti naktį praleist bet kur ir su bet kuo, bet ar man to reikia?

Kažkaip šiemet vis dažniau pagalvoju apie vaikus, šeimą. Paradoksas tame, kad norėčiau vaikų, bet tekėt nenorėčiau. Galbūt viskas iš vaikystės ir aš tiesiog nenorėčiau vyro, kuris mane skaudintų, bet juk smurtas šeimoje per vieną dieną neatsiranda. Tėvas nevengdavo kumščiais pamosikuot, o ir mama kažkaip su tuo taikstydavosi. Pamenu, kažkada užklausiau, kodėl mama su juo nesiskiria. Tada mama pažvelgė į mane ir pasakė, kad jos šeimoj buvo dar žiauriau.

Savo vaikams nenoriu tokios vaikystės. Nenoriu, kad smurtas šeimoje atrodytų savaime suprantamas dalykas. Man iki šiol ašaros kaupiasi veide prisimenant tuos barnius, mėlynes…. Mama visada sakydavo, kad myli tėtį, bet “muša vadinas myli”, šiuo atveju visai netinka. Pamenu, kad tada tiesiog pasinerdavau į knygas, galbūt dėlto ir pasirinkau kitą kelią. Bet ir dabar matau priekaištus mamos veide, kad aš iki šiol neturiu vyro, vaikų ir kartoju, kad dar ne laikas.

Puikiai suprantu, kad gamtai nepasipriešinsi ir galbūt su tokiu požiūriu tikrai gimstamumas Lietuvoje mažės, bet gal tiesiog reikia laiko. Juk laikas ir vynas gydo žaizdas….

Šįkart norėjau parašyti apie motyvaciją renkantis profesiją. Kiekvienas iš mūsų tikrausiai prieš rinkdamasis vienokį ar kitokį kelią, gerai pasvarsto, kas iš to…

Dažnai tenka girdėti, kad mediko profesija yra iš pašaukimo. Dažnai abirutientai stodami į mediciną, galvoja apie humaniškus ketinimus padėtį žmonijai: “piece in the world”. Žinoma, atsiranda ir tokių, kurie renkasi šią dalią iš išskaičiavimo, nors nepaslaptis, kad Lietuvoje ir ne visi medikai uždirba daug.

Bet esmė visai ne tame. Tik įstojus, atrodo, kad galėtum kalnus nuversti, viskas atrodo įdomu, nauja, bet po kurio laiko, atsibosta mokytis, tiksliau sakant nuolat trūnyti prie knygų ir nematyti saulės šviesos. O ir pabuvus universitete noro mokytis daugiau neatsiranda. Dažnai patys dėstytojai į mus žiūri vos ne kaip į paskutinius nemokšas. Juk mes ir įstojom mokytis, o ne demonstruot retkarčiais pakankamai menkų ir padrikų mokyklinių žinių. Nieko nesakau, būna ir gerų dėstytojų, tokių, kurie nori tau padėti atrasti tiesą ir išmokti kažką naują.

Viską puikiai atspindi anatomijos disciplina KMU. Atsakynėjimas vyksta žodžiu (raštu būna tik testas iš 50  klausimų), o čia ir taip aišku, kad nemažą dalį pažymio nulemia subjektyvi dėstytojo nuomonė apie tave. Neturiu omeny diskriminacijos dėl nelietuviškos pavardėsm religinių įsitikinimų, man tikrai kolkas neteko to pastebėti. Kalbu apie išvaizdą, bei elementarų mokėjimą bendrauti. Žinoma, jei atsakynėjam pas vyruką, o jei dar ir jaunesnį, tai merginos nevengia ir sijonuką užsidėt ir chalatą prasisegt, kad ir kaip keistai nuskambėtų, kartais tai turi įtakos pažymiui. Juk ne vien žinių einam pademonstruoti, tuo labiau, kad kažkur 80% studijuojančių KMU yra merginos. Man patiko antrakursių anekdotas:”80% laikančių anatomijos egzaminą buvo merginos, 70% buvo su sijonais, kitos neišlaikė”. Nepamirškim ir tų dėstytojų, kurie mėgsta berniukus, juk jų pas mus mažuma. Faktas kaip blynas, bet kuris vaikinas, einantis pas tokį dėstytoją atsakynėti mažiau 9 negaus, kad ir koks menkas būtų jo žinių bagažas. Ne veltui sakoma, tikra meilė tik tarp vyrų.

Žinoma, atsiranda ir tokių, kurie bando pralysti į dėstytojo sfinkterius be muilo, nors anatomiškai net ir su muilu tai praktiškai neįmanoma. Patirtis rodo, kad tai puikiai veikia. Per medicininę etiką ne vienas spėjo prasisukt, tiems ir egzamino laikyt nereikia, o juk jiems tiesiog reikėjo nuolat sutikti su dėstytojos nuomone, smagiai linkčioti galvute ir protingai atrodyti. Tie, kurie turėjo avo nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu paprasčiausiai nuvertinami ir ignoruojami.

Didelį įspūdį man paliko Šypsenos šventė -  tai yra visų odontologų šventė, kurioje dalyvauja ir mūsų dėstytojai, dekanas, o visi kursai turi atlikti savo pasirodymus. Nors kitą rytą manęs laukė egzaminas, bet kolegos visgi sugebėjo mane ten ištempti. Džiaugiuos, kad ten nuvykau, išties gavau daugiau motyvacijos mokytis. Apskritai buvo smagu būti kolegų apsupty, juoktis iš savęs ir klausytis kitų.

Nemažai mūsiškių “atkrito” jau po pirmo semestro. Daugumai buvo tiesiog sunku ir nuobodu mokytis. Nesiginčyju, mokslai nelengvi, bet įdomūs. Nedrįsčiau teigti, kad aš turiu pašaukimą būt medike… o aš juk  būsima odontologė. Tiesiog man patinka mokytis, atrasti kažką naujo ir suprasti kaip viskas vyksta iš tiesų, o meilę biologija atsinešiau dar iš mokyklos. Kolkas studijuojant man to užtenka su kaupu. Ir kažkodėl man net nekyla klausimai, kam odontologui reikalinga matematika, parazitologija, estetika, informatika ar biochemija. Juk mes turim būti visapusiškai apsišvietę, o tik susikoncentravę ties siaura sritimi.

Ir svarbiausia yra nepasiduot. Kartais būna sunku, tiksliau nuolat tenka susidrut su sunkumas, bet svarbiausia yra tikėt savimi ir nenusivilt.

Penktadienį kolis, o aš sėdžiu ir leidžiu muilo burbulus… Jie man primena vaikystę. Pamenu, kaip su teta eidavom į sodą atsisėsdavom po obelim ir leisdavom burbulus. Tada man jie atrodė kaip mažytis stebuklas. Man visad buvo įdomu, kas pirmas atrado ir suvokė, kad pamirkius į muiluotą vandenį atrodytų paprastą pagaliuką galima išpūsti burbulą. Teta man visad sakydavo: užaugsi - išsiaiškinsi… Bet aš iki šiol nežinau…

Galvoje vis skamba eilutės iš J. Šeduikytės dainos, kad visos mūsų bėdos - tai tik muilo burbulai, su kuriais smagiau, bet kurių gal ir nebuvo… Abiturientams prasidėjo egzaminai. Dabar mane stebina, kaip visgi jie yra sureikšminami. Draugė be galo jaudinosi ir rūpinosi. Bet juk egzaminai ateis ir praeis… Pamenu, kad po kiekvieno egzamino apimdavo palengvėjimas ir šioks toks nusivylimas… Ne vienas kursiokas šiemet vis dar bandys perlaikyt egzaminus. Aš visgi nenorėčiau to pakartoti dar kartą, o ir prasmės jokios nėr.. Dabar po egzaminą laikom beveik kas mėnesį ir tie atsiskaitymai, koliai tapo beveik kasdienybe. Galbūt todėl laikas universitete bėga nežmoniškai greitai. Pamenu, mokykloje visi laukdavom penktadienio ir laiką skaičiuodavom savaitėm, KMU viskas vyksta daug greičiau. Nespėji apsidairyti, jau ir mėnuo prabėgo.

Atrodo dar vakar pirmą kartą peržengiau KMU slensktį, buvau tokia pasimetus, viskas atrodė taip nauja, keista ir nepažįstama… O jau tuoj baigsiu pirmą kursą… Net nepastebėjau kaip pralėkė šie metai Kaune. Žinoma, dar laukia dvi birželio savaitės, kurias dėl kai kurių dėstytojų abejingumo teks praleisti čia. Bet galiu pasakyti viena, kad tikrai nesigailiu.

Visai nenoriu gilintis į mokslo reformas ir kitus pakeitimus, kuriuos jau spėjo susukti KMU bei kiti universitetai, mums, dabartiniams studentams pavyko prasmukti, o dėl dabartinių abiturientų - čia jau jų reikalas. Gal nuskambės savanaudiškai, bet taip jau yra.

Viską puikiai iliustruoja suorganizuotas koncertas, kurio esminis šūkis buvo: “Dabar arba niekada”. Na ir mes apie tą šou sužinojom tik išvakarėse, esmė buvo, kad nemokamai vežė iš Kauno į Vilnių ir atgal. Suprask studentai važiuoja protestuoti. Nors kaip traukiny išsiaškinau, mes buvom už reformą, po to jau koncerte prie Europos, mes buvom prieš, o vėliau tiesiog norėjom greičiau grįžti namo ir mus buvo kaip dainavo Deivis: “DZIN”.

Bet jau kokių vaizdų prisižiūrėjom, o siaubeli. Visgi įsitikinau, kad studijuoju su padoriais žmonėmis, nes sausakimšame traukiny dauguma tik gėrė, vėmė ir švelniai tariant sisiojo kur papuola. Žinoma, kai tūlike užsidariusios mergikės rūkė, tai kur belieka dėtis, pro langą juk nevarysi, vaikinams ir giminę pratęst reikia… Svarbiausia, kad po visų šių reikalų staigiai patuštėjo vienas vagonas ir kontrolieriai vis kvietė eikit ten, daugiau vietos, bet mes nusprendėm pasilikti ten kur daugiau oro…

Neskaitant viso šito buvo išties smagu. Susipažinom su daugybe įvairiausių žmonių. Ir galiu pasakyti nuoširdžiai, kad pasijutom kaip tikri studentai, nesvarbu, kad kitą dieną visų laukė koliai ir atsiskaitymai, mes paprasčiausiai nusprendėm prisidėti prie akcijos atrakcijos ir tikrai nesigailėjom, puikiai praleidom laiką.

Na, o dabar dėl KMU. Tikriausiai jau visur nuskambėjo atgarsis dėl nelaiku priimtų pakeitimų ir vargšų abiturientų. Bet kaip sakoma nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, žiūrėsim kaip tai atsilieps pačiam KMU.

Na, o pabaigai, pagaliau galiu pazidžiaugti, kad baigėsi MATEMATIKA. Stodama į KMU galvojau, kad bent šito dalyko išvengsiu, bet pasirodo, jie užvadino tai: “Informatika ir statistika”, bet realiai turėtų vadintis “Tikimybės ir statistika”, nes su kompu dirbom tik prie Exel’io ir tikrai ne itin daug…. Na, bet šis ciklas palyginus išties buvo poilsis, o dabar mūsų jau laukia nesulaukia Anatomija - žudikė…

Tikriausiai kokie trys šimtai metų praėjo nuo paskutinio mano apsilankymo čia :D Na, bet ir ciklas buvo žiaurus - biochemija. Nemažai romantiškų vakarų teko praleisti su knygom.

Nors chemija visada buvo ir bus mano didžioji meilė, bet biochemija man visiškai nepatiko. Žinoma, ir informacijos kiekiai buvo žvėriški. Pirmo kolio konspektas prilygo viso fizikos egzamino užrašams… O ciklas dar ir skeltas, tad egzaminas bus kitais metais, tad mes dalyką galima sakyti tik įpusėjom.

Po mėnesio visi nusprendėm, kad biochemija yra žudikė. Pirmo kolio neišlaikiau, nors griupiokai mane vis tikino, kad paprasčiausiai dėstytojas man nenorėjo rašyti 8, dėl to ir parašė 4, jokios logikos. Na, bet mano nuostabai, perlaikiau ir gavau 10 :D Dėl to labai džiaugiausi, nors kaip sakė dauguma, nėra jokios teisybės nes dauguma iš kolio gavo 5 - teigiamą ir perrašyti nieks neleido, man tiesiog pasisekė, kad gavau 4, pasimokiau ir pasigerinau padėtį.

Na, bet užteks apie tuos mokslus. Buvau visų kursų tūse, kur taip sakant, visi troško susipažinti su šviežiena… Buvo smagu, neskaitant to, kad įsitikinau savo kailiu, kad medikai yra ištvirkę kaip reikalas. Grįžau su suplėšytom pėdkelnėm, ir laimės pilnom kelnėm, tai sugyventiniai visą savaitę priekaištavo ir stebėjosi, ką aš ten dariau.

Na, o nuo Kauno ilsėjausi net keturias dienas. Grįžau namo, susitikau su saviškiais, kurie sakėsi jau visai užmiršę kaip aš atrodau. Buvo smagu vėl susitikti ir prisiminti senus gerus laikus.

Na, ir dar viena gera žinia, pradėjau gauti stipendiją. Iš pradžių netikėjau, kad gausiu, nes kai peržiūrėjau reitingus, tai galvojau, kad man kaip visad nepasiseks… Na, bet kai pasitikrinau savo banko sąskaita buvau devintam danguj. žinoma, 130 Lt, ne tiek jau ir daug, bet vistiek malonu, kad už pastangas gaunu dar ir piniginį paskatinimą.

Na, o nuo rytdienos prasideda Informatika ir statistika, tad žiūrėsim kas ten tokio bus. Juk aš ir technika - tai du nesuderinami dalykai :D

Ach… Penktadienis išties buvo žiaurus, ir ne vien dėl to, kad rašėm fizikos egzaminą - paskutinį šį semestrą. Vos atėjus laikyti egzamino, sužinojau, kad pasirodo turiu skolą.

Man buvo šokas, juk aš visus prieš tai buvusius egzaminus išlaikiau, ir jokios skolos turėt neturėčiau. ir svarbiausia sunervino mane prieš pat egzaminą. Na, bet susikaupiau, ir viskas buvo neblogai. Iškart po egzo, nubėgau iki dekanato, aiškintis. Dieve kaip aš nekenčiu tos bjaurios bobos, kuri ten sėdi, kaip suprantu ji yra prodekanė ar kažkas panašaus, bet ji tokia bjaurybė.

Kai išdėsčiau jai savo problemą, ji man pradėjo aiškint, kad pasirodo aš pasirinkau pasirenkamąjį dalyką (sviestas sviestuotas): informatika ir kompiuteriai ir į jį nenuėjau. Hmmmm…. Kaip aš galėjau ten nueit, jei aš jo net nesirinkau, bet sąrašuose pasirodo esu? Geras klausimas. Ji iškart pradėjo kartoti - skola, nesvarbu, koks tavo vidurkis reiks mokėti už mokslą. Tada pagalvojau, nu peeep…. Žinoma, nesikeikiau, o tik bandžiau kaip nors šią problemą išspręst. Pasirodo, čia buvo visai ne mano, o jos klaida, nes rudenį pas mane išeina per daug kreditų, o pavasarį - per mažai, o perkelti mane į kokį nors “pavasarinį” dalyką ji jau nebegalinti, nes niekur nėr vietos. Vienu žodžiu skola. Žinoma, mums pasišnekėjus, ji man pasiūlė nueiti į fizikos ir informatikos katedrą ir ten pabandyti susitarti.

Siaubas kaip susinervinau. Juk mano vidurkis tikrai neprastas, o čia dėl kažkokio pasirenkamojo dalyko aš turėsiu mokėt už mokslą? Na jau ne. Nuėjau tiesiai pas katedros vėdėją. Jis pasirodo esąs, labai malonus ir paprastas žmogus. Geranoriškai manęs išklausė, ir sakė bandys padėti kuo galės. Teko palaukti dėstytojo, o šis pažvelgęs į mane, tepaklausė iš kokio aš kaimo ir liepė atnešti studijų knygelę. Aš bėgte nubėgau, pas savo “draugus” fizikos dėstytojus, atsiėmiau knygelę, dar spėjau pažiūrėt, kad iš egzo gavau 8!!!! Tai labai apsidžiaugiau. O tas ožys informatikos dėstytojas, pamatęs, kad iš Vilniaus, tepasakė, kad viskas aišku ir liepė parašyt referatą, atnešt pirmadienį ir viskas bus gerai. Viskas!!! Jokių skolų!!! WoooHooo!!! Pagalvojau aš, bet namo iškart nelėkiau, nuėjau pas ta mūsų bjaurią bobą, ir pranešiau, kad fiziką man užskaitys. Svarbiausia, kad pačiu laiku viskuo pasirūpinau, nes penktadienis, juk buvo paskutinė diena, ir kaip man paaiškino ta bjaurybė, pirmadienį jau vyktų svarstymas ir reiktų mokėti. Svarbiausia, kad ji manęs atsiprašė, sakė, kad visi mes žmonės, visi mes klystam ir kitokį bla bla bla. Na, o džiugi žinia ta, kad pavasarį turėsiu kiek mažiau pasirenkamųjų dalykų ir galėsiu daugiau dėmesio skirti pagrindiniems.

Grįžus apėmė palengvėjimas. Iškart internete pažiūrėjau savo pažymius ir net aiktelėjau iš palengvėjimo - iš informatikos jau puikavosi užrašas - įskaityta. Uch… Svarbiausia, kaip vėliau sužinjau, mano sesiūnė, irgi ožka, man nieko nepranešė, ji juk turėjo visų pasrenkamų dalykų tvarkaraščius ir galėjo pasakyti, kur ir kada ta informatika vyksta, su mielu noru ten pavaikščiočiau. O dabar išėjo kaip išėjo.
Na, bet svarbiausia, kad semestrą baigiau be skolų ir už mokslą mokėt nereiks. Čia jau kaip sakoma per kančias į žvaigždes.

Ach.. Penktadienį apėmė nuostabus jausmas. Pagaliau keliauju namo, po 3 savaičių praleistų Kaune. Net nežinau kaip ten šitiek laiko ištvėriau.

Svarbiausia, kad diena buvo siaubinga. Fizikos laboratorinis virto tikra tragedija, sunku man buvo su tais skaičiai, viską supainiojau ir net negavau biomechaniko parašo, sakė, kai pataisysiu, galėsiu atnešti ir parodyti. O dar ir grupiokai įsižeidė, kad nedalyvavau jų ale “tūse”, kitaip to ir nepavadinsi. Po kolio jie nusprendė pasilinksmit: aš išties buvau pavargus ir niekur nenorėjau eiti. Visą vakarą jie man skambinėjo, ragelio nekėliau. Kitą dieną vis klausinėjo, ar aš juos ignoruoju. Poto draugė papasakojo, kas ten buvo per vakaras: susirinko jie “boškėj” ir visą vakarą aptarynėjo, kodėl manęs nėra, juk grupė turi būt svarbiau už bet ką. Vienu žodžiu - siaubas. Nejau, aš negaliu turėti savo asmeninio gyvenimo, juk iki šiol stengiaus su jais palaikyti tik formalius santykius, kad ir kaip jie mėgintų kištis į mano ameninį gyvenimą.

Nepaisant visko, 16.10 val. jau sėdėjau traukinyje ir klausiausi Mamontovo, ant viso garso. Nežinau kodėl, bet būtent Andriaus Mamontovo muzika man primena Vilnių. Visad užsileidžiu jo muziką, kai pasiilgstu namų, ji mane ramina. 

Na, o iki pirmo semestro pabaigos liko išsilaikyti tik fizikos egzaminą. WooHooo… Jis bus jau kitą penktadienį. Filosofiją šiaip ne taip nusirašyti pavyko, o su fizika tai jau tikrai be šansų. Filosofijos egzaminas praėjo visai neblogai, grupiokai padarė neblogą paruoštukę, tai mes ją draugiškai susiklijavom ir pasislėpėm, kas kur. Svarbiausia, kad sugebėjo prigauti net porą nesąžiningų, t.y. neapdairių studentų, nors “špargalkes” turėjo didžioji dauguma. Viena mergina bandė nusirašyti su laisvųjų įrangų sistema, kitam viskas tiesiog iškrito. O aš ramiai sugebėjau išsitraukti ir nusirašyti, tiesa, tik vieną klausimą apie Jobo dramą, bet vis šis tas. Visur kitur pasistengiau prifilosofuot kaip reikalas, neveltui juk mokiaus humanitarinėj klasėj, tai tikiuosiu viskas bus gerai.

O dėl fizikos, tai buvo pats NEĮDOMIAUSIAS viso semestro dalykas. Vos tik pradėdavau skaityti iškart užmigdavau, tai kambariokė net porą kartų mane vis pažadindavo. Po šito egzo jau žinosiu kaip ten bus su mokslais, ar pavyks išsilaikyti valstybės finansuojamoje vietoje, žinoma, ir kokią stipendiją būtų visai ne pro šal susižvejoti…. Vienu žodžiu, žiūrėsim kaip ten bus…

P. S. pasitvirtino mano didžiai gerbiamo fizikos mokytojo išmintis: “Lozda - laikinai, fizika - amžinai”.

Manau apie kiekvieną studentą daug ką pasako jo rašomasis stalas. Na, kadangi likau savaitgalį viena “mokytis filosofijos egzaminui”, tai nusprendžiau palyginti, kaip atrodo sugyventinių mokymosi vietos.

Taigi pradėkim nuo VDU. Draugė prie šio stalo praleidžia ne daug laiko, kaip ji pati sakė, jai daug labiau patinka mokytis gulint lovoje, tad stalas retai būna apkrautas knygomis, o visas turtas glūdi giliai stalčiuose. Ant stalo yra tik vis dar mistiškai žydinti gėlė, dažnai negaunanti pakankamo kiekio vandens, acetonas, “sveikas maistas” ir keletas nuotraukų - nuotaikai pakelti.

Kitas stalas LŽŪU studento. Šiuo metu, kaip matote sesija, tai knygoms ant stalo tikrai ne vieta, nors jos tikrai čia dažnai užsiguli. Tikras studentas, visada turi žinoti, kas MAXIMOJE “papigiai”, neveltui ant jo vis dar guli Maximinis laikraštukas ir pluoštas markerių, tam, kad pasiryškintume, ką būtinai reikia nusipirkti.

Na, o štai taip atrodo KMU studento stalas. Jis maždaug visą laiką būna apkrautas knygomis ir ne tik. Man patinka, kai viskas būna po ranka, dėl to nemėgstu visų daiktų dėlioti į stalčius, be to ir knygas tenka gan dažnai pavartyti. Gėlytė - man tiesiog praskaidrina nuotaiką, kadangi “tikros gėlės” dažniausiai nuvysdavo, nes pamiršdavau palaistyti, tai tenka gėrėtis pliušine. O kalendoriuje dažnai mėgstu susižymėti artėjančias svarbiausias datas.

Va taip vat…. O kaip atrodo jūsų stalas?

Taip taip, žinau,kad tokio žodžio kaip “fizikošizoidinis”nėra, bet visą dieną jis tik ir sukas galvoje, o dar ir grupiokės vis kartojo:”Tu šiandien kažkokia keista”.

Kaip čia nebūsi keista, kai keltis kasdien reik 6,30 ir pėdini tai į lotynų, tai į biblioteką, tai mokytis fizikos. Šiandien sėdėjau paskaitoj ir galvoj, kur aš patekau. Prasidėjo optika ir kažkoks akiniuotas neprisistatęs vyrukas, suprask tikras optikas, pradėjo aiškinti savo teorijas: “Įsivaizduok, kad tu esi elektronas, tai tu būsi aguonos grūdelio dydžio, o tave atakuos milžiniški arbūzai”, taip ir užsirašiau. Maždaug taip šiandien ir jaučiaus, kaip kažkoks tarp orbitalių pasiklydęs arbūzas. Aš būčiau nekoks elektronas, man iki aguonos grūdelio kaip iki mėnulio. Šiandien bene pirmą kartą pavyko per paskaitą išsilaikyti be kavos, jau buvau įpratus į fizikos paskaitas eiti su pilnu puodeliu espresso ir grupiokai vis sakydavo: “dar tik ankstyvas rytas, o tu jau geri”. Bet kitaip tiesiog buvo neįmanoma ten neužmigti, man vien nuo tu raidžių negera: “miu, niu, kriu”. Visgi nieko nėra neįmanomo.  Šiandien baigėm laborus pas savo taip mylimą elektriką, ryt kolis, žiūrėsim kaip ten bus, sakė tikėtis uždavinuko, bet aš labai abejoju, ar man pavyks jį išspręst.

Dar šiandien rašėm lotynų kolį, tai vienas nuostabus grupiokas parūpino nerealią “špargę”, tai šiek tiek padėjo, bet visgi aš toj kalboj pasiklydus kaip gūdžiam miške. O dar antradienį filosofijos egzas, dėl kurio šį savaitgalį būsiu įkalinta Kaune, kaip ir turėčiau, ir žinoma be abejo norėčiau grįžti į Vilnių, bet kur tau, namie tikrai neįveiksiu 3 kfilosofijos traktatų, tai teks juos skaityti Kaune ir namo grįžti tik po mėnesio. Visgi Kažkokiu būdu sugebėjau iš filosofijos 5 susikaupt, bet jų neužteks, norint bent jau nemokėti už mokslą.

Žinau, užtenka čia aimanuoti, reik eiti mokytis, bet viskas kažkaip susikaupė. Visą laiką galvoju apie miegą, atrodau kaip zombis, tiesą sakant taip ir jaučiuos, kaip koks žmogus mašina iš taip mylimo La Metriuko. Visgi tikiu, kad viskas greit pasibaigs ir atgausiu savo gyvenimo džiaugsmą ir padorią išvaizdą. Labanakt.

Vakar pagaliau grįžau į Kauną, kad ir kaip to nenorėjau… “Nada fedia nada”. Kelionė buvo žiauri, visur sniego pusnys, praeiti beveik neįmanoma, o man dar reikėjo ir pravežti savo pergrūstą lagaminą, kad ir kaip bebūtų keista iki šiol skauda pečius :)

Didžiausias netikėtumas, kurio sulaukiau važiuodama į Kauną buvo kainos. Viskas pabrango, bilietas traukiniu pabrango net 1,25 LT ir važiavau visai ne dviaukščiu, o pačiu paprasčiausiu traukinuku. Per savo žioplumą dar ir buvau pamiršus pasipildyti elektroninį troleibusų bilietą, tai teko bilietuką pirkti autobuse ir sumokėti 1 Lt, vėlgi pabrango 0,25 ct. Vėliau dar ir pasipildžiau elektroninį bilietą, tai teko mokėt net 4,6 Lt  daugiau. Siaubas, nesitikėjau tokio kainų šuolio…

Nepaisant visko myliu baltą žiemą ir džiaugiuos, kad už lango vis dar yra neperbrandamos pusnys… Bandysiu įkalbėt savo kambariokę eiti statyti senio besmegenio… Smagios žiemos!!!